I zeme grizta sviesa...

Kas kart jos vis daugiau ir daugiau. Nesulaikomai verzliai sugris ir siluma. Nera jegos, kuri pajegtu tai nuslopinti...

Amzinoji laiko tekme, moko mus nuolat kisti, tobuleti, naujai atgimti savo siela, zodziu, darbais...

Bus seseliu, bus negandu ir skauduliu - toks jau tas zmogaus kelias. Ir rozes ziedas prasiskleidzia tik tada, kai uzauga skaudziai dygliuotas ugis.

Buk pirmuoju spinduliu visiems. Negali?

Buk vytureliu, kuris pirmasis pasveikina zeme. Tegu tavo zodis, kaip malda ar daina, pasklinda po zmoniu sirdis. Negali?

Tai buk pirmasis pamates sviesa ir paskubejas ja parodyti kitiems... Buk rasos lasu istroskusiems. Negali?

Tada pasemk vandens ir pagirdyk trokstanti ar vystanti...

Buk gerio, dziauksmo, givybes, grozio, tiesos... pradzia. Visi sumanymai, troskimai, siekiai ir svajones - gyvens, jeigu gime tyroja sieloja...