Na stai, manau nesuklysiu pasakydama, jog cia, dienorastyja, vienintele vieta kur mes tampame savimi, tuo kas istikruju esame. Ar tik isorine puse, ar vidumi, mes visi(-os) esame tas vienintelis ir nepakartojamas zemes zmogutis... tas ar ta, kuris(-i) gimeme tuo kuo ir jauciames esantys... Cia nieko nesivarzai, nebijai kad tave kaskas isjuoks, ar dar baisiau - atskleis tavaja paslapti.

          Tai ne pievos zaliuoja:

          ant popieriaus zydi zalias rasalas,

          zaliom eilem, isliedamas siela...

          Sakinius svetimus, asarom laistytus,

          juoku dabintus, nerimu persmelktus...

          Tu vis skaitai...

          Rymai prie zodziu - aklu ir spalvotu,

          ugnyja degusiu ir kaip ledai saltu...

          Pasleptu ir miglotu...

          Ieskai eiliu, bruzgynuose prasmiu...

                               *          *          *

Stai kokia mano istorija.

Tai nutiko vidurio Lietuvoja. Seima buvo, sakyciau vidutine, abu tevai, dukra(sesuo), ir as(berniukas). Na apie senelius ir visa issikerojusi gimines geneologini medi nekalbesiu, tai vistiek neesminis dalykas. Taigi, taip jau nutiko kad as gimiau antras ir kiek suprantu nelabai jau ir lauktas. Kadangi tevai issiskyre dar pries man ateinant i si pasauly, tevas manes issizadejo, motinai as taip pat nelabai jau ir rupejau, tad ligi savo sesioliktojo tortadienio augau pas mociute ir teta. Kadangi buvau  apsuptas moteru, manau jog galimetu teigti, tas dave taipat nemaza itaka mano tolimesniam vystimuisi ne kaip vyras, bet kaip moteris. Na bet apie tai veliau ir iseiles.

Tai va, kaip vaikas as buvau gan judraus budo. Lankiau darzeli, mokykla... Kaip ir visi vaikai, niekuom nesiskyriau nuo savo bendraamziu. Buvo nuostabus metas... o juo labiau nesijaute nieko kas turetu itakos fiziologiniam, dvasiniam ar seksualiniam poziuriui. Dienos bego kaip upes vanduo, is savaitinio darzelio perejau i dienini... Dar keli metai ir as jau ejau i mokykla.

Tai buvo apie sestus mano metus. Mokykla kaip ir mokykla - ismoksti ne tik gyvenimisku bendruju dalyku, bet ir dar kaip ko... Sarasas gali buti individualus - ar tai rukymas, ar gerimas, ivairios draugystes ir panasus dalykai, kas kartais lemia tolesni zmogaus gyvenima. Aisku tik viena, kiekvienas renkasi tai, kas vyrauja tavajam viduja... Nezinau tarp vaikinu didesnio sutarimo, bendravimo, draugystes kaskaip labai jau nejauciau. Kas man tikrai sekes tai sutarimas su mergiotemis. Aisku jog dar gerai neisigilinus i save, i savo asmenybes trauka, pojucius ir visa kita stengiausi buti vyru, laikytis vyriskos draugijos. Taciau kaskas vis kirbejo ir kirbejo mano viduja, bet deja tokio amziaus, kaip jau sakiau, dar net nebuvo aisku o juo labiau zinoma apie transseksualizma. Bet vaikas nebutu vaikas, jaigu smalsumas nenugaletu ir as susidomejau moteriskais rubais. Tiesiog mane trauke kaskas... Laikui begant, as vis labiau save pagaudavau tame, kad likes vienas, man vis labiau ir labiau norejosi tapti moteriska asmenybe. Apsirenges as jauciausi tikrai geriau, nei devedamas vyriskus rubus. Vis maziau laiko leisdavau su draugais lauke, o nagrinejau save, kas sekes tikrai neblogai, nes kiekviena syki as vis atrasdavau savyja kaska naujo, kaska moteriskai zaviai jausminga... Ir mazdaug apie septintus - astuntus metus, as supratau, kad nors mano isoriniai, fiziologiniai lyties pozimiai bilojo kad esu vyras, savyja ir save laikiau moteriskos gimines. 

Bego metai, teko patirti daug ir ivairiu ivikiu, nuotykiu... Pakilimu ir nuosmukiu, trumpai tariant ir silto ir salto... As vis labiau gilinausi i savo moteriska puse, ir vis labiau kilo klausimai, kodel taip yra, ir kodel tai butinai atsitiko su manimi.

Stai tokia trumpa mano vyro - moters istorija... Ji nesibaigia, ji dar tik prasideda, nes vienintele mane kankinanti problema ir mano kitas gyvenimo etapas - pasikeisti lyti ir tapti, kad ir ne pilnai pilnaverte moterimi, bet tikrai zimiai laimingesniu zmoguciu.

Pabaigai noreciau pasakyti, jog kiekvienas esame individualus, nepakartojamas, o visu svarbiausia esame asmenybes, kad ir su savo nukripimu, su savo silpnumu, su savo kaskuo... bet ESAME ZMONES!!!